Menas, kuris įkvepia. Ateini ir pamatai meno kūrinį, kuris tave įkvepia. Arba pagautas įkvėpimo sukuri meno kūrinį.
Nesiseka kurti?
- Tu tik įkvėpk ir iškvėpk. Įkvėpimas pats ateis.
- Eik ieškoti įkvėpimo – dar sako kiti.
Labai įdomi sąsaja – įkvėpti, kvėpuoti, įkvėpimas. Tai yra tai, kas ateina per nosį. Visuomet man iškildavo klausimas, kodėl ar meninis įkvėpimas gali ateiti per uoslės organą? O kodėl gi ne? Kodėl būtinai turi pamatyti kažką tokio, kas tave įkvėptų? O jei užsimerktum? Lieka tamsa, tačiau išryškėja tavo kiti pojūčiai. Gal tuomet pavyktų įkvėpti įkvėpimo?
Taigi ar menas gali įkvėpti? O gal galime įkvėpti pačio meno?
Meno įkvėpimo konceptas arba kvapų menas, dar kitaip vadinamas olfaktorinis menas yra neįprasta meno forma. Juk esame įpratę matyti meną. Mums labiausiai įprasta yra naudotis regos pojūčiais, kad suvokti, įvertinti meną. Per regą patenkiname estetinio grožio suvokimo poreikį. Taip jau susiklostė, kad per daugelį amžių, regos pojūčiais keliaujamės labiausiai ir taip mums lengviausia vertinti aplinką ar meninį suvokimą. Tačiau, ar galime kitaip pajausti ir suvokti meną? Parodose atsiradęs užrašas “eksponatai rankomis neliečiami”, rodo, kad žmogus yra linkęs ne tik matyti, bet ir vertinti dalykus per lytėjimo pojūtį. Esant parodos salėje taip ir kyla ranka paliesti skulptūrą ar tapytą paveikslą ar kitą meninį reljefą. Nors pirštų galiuku perbraukti per paviršių, kas vos palietus, suteikia kažkokį papildomą suvokimą apie kūrinio meniškumą ar autentiškumą. Taigi iš prigimties žmogus, dažniausiai tai ką mato, nori ir pajausti kitais savo pojūčiais. O aš šį katą apie įkvėpimą…
Mano smalsumas menui atėjo tada, kai mane pasiekė idėja, kad meno galima įkvėpti, kitaip tariant – meną galima užuosti.
Ką? Užuosti meną? Kaip tai įmanoma?
Pabandom? Užsimerkiam, įsivaizduojam, pajaučiam ir užuodžiam…
Salstelėjusio medaus aromatas tvyro ore vos paliesdamas ir glostydamas dar nenupjautų javų viršūnes, persipina su šieno sausumu. Kaimiškas karštos vasaros oras apsunkęs nuo dirbančių žmonių aromato ir, regis, dangaus liečia žemę suteikdamas orui tvankumo. Sunokusių obuolių ir kriaušių saldumas juntamas vos tik pamačius nukritusius vaisius ant žolės. Sausa, bet tuo pačiu ir gaivi mediena praturtina aromatą, kurį jaučia po vaismedžiu prisiglaudę pietaujantys darbininkai. O žvilgsnis į tolį, aromatą užpildo jau per vasarą įšilusių vandens telkinių gaiva bei sodrus žoliškas subrendusios žolės aromatas. Tikras vasaros pabaigos kaime kvapas.
Na, ar pavyko užuosti šį aromatą? Jei taip, tuomet pažvelkime į Pieter Bruegel the Elder paveikslą ,,The Harvesters” (liet. ,,Rinkėjai”. Ir stebuklingai paveikslas pradėjo kvepėti. Kvapo dėka gali pasijauti labiau įtrauktas į paveikslo siužetą. Vienu įkvėpimu atsiduri kaime vasaros pabaigoje ir stebi rugiapjūtę.
Štai tokia meninė alchemija atsiranda pas olfaktorinio meno kūrėjus. Žinoma, jie kuria kvapų akordus, kurie susijungia į kvepalus, tačiau kvepalai dažniausiai turi ir istoriją, kuri sužadina vaizduotę, piešia vaizdinius ir susijungia su tavo prisiminimais bei patirtimis. Tokiu būdu, toks meno kūrinys tiesiausiu keliu paliečia sąsajas su stebėtoju ir jį įtraukia. Kvepalų meno alchemija gali tiesiogiai pasiekti žmogaus smegenų sritį, kuri atsakinga už prisiminimus. Juk daugelį iš mūsų verdamos uogienės kvapas perkels mus tiesiai į vaikystę, kai mama ar močiutė stovėjo prie puodų virdama kvapnią uogienę, nuo kurios jau seilės rinkdavosi burnoje. Štai tokią galią turi kvapų prisiminimai vien išgirdus apie juos, tačiau efektas kur kas stipresnis tiesiogiai sužadinus nosies receptorius.
Pabandome dar?
Tik šį kartą atvirkštinis variantas: Sando Botticelli paveikslas ,,Primavera” arba kitaip ,,Pavasaris”. Kaip galėtų kvepėti šis paveikslo siužetas? Kokie aromatai jam tiktų?
Manau, visi sutiksime, kad tai gėliškai gaivus aromatas, turintis sodrų drėgnos derlingos žemės kvapą. Taip pat turėtume užuosti glotnios odos kvapą, sklindantį nuo paveikslo personažų. Visą kvapo kompoziciją praturtinta apelsinmedžio žiedų svaiginantis švelniai kartokas žalias saldumas. Kvapo bazėje išryškėja bundančios gamtos, pievų aromatas ir besiskleidžiančios pavasario gėlės.
Skaitant šį tekstą, žinoma, daug efektyviau būtų tuo pat metu uostyti ir tam skirtus kvepalus, tačiau šie kvapo atributai atrodo akivaizdūs. Žinoma, tai ką mintyse užuodžia kiekvienas skaitytojas, yra labai individualios patirties ir prisiminimų išraiška. Pavyzdžiui koks yra pievų aromatas, kiekvieno atmintyje gali būti vis kitoks, priklausomai nuo to, kokios gėlės pievose žydėjo tuo metu, kai įsirėžė suvokėjo atmintyje. Tačiau konkretūs kvapai yra olfaktorinio meno kertiniai rodikliai. Kvepalų kūrėjai geba atsiminti ir atpažinti kelis šimtus skirtingų kvapų ir jų kombinacijų. Kurdami kvepalus kuria ir istorijas, bei žino, koks kvapas kokias sąsajas gali sukurti. Ir taip atsiranda meniniai kvepalai.
Kaip tai pakeitė mano meninį matymą ir suvokimą? Menas tapo patyriminė meditacija ir tyrinėjimas. Dažnu atveju pamačiusi paveikslą ar kitą meno kūrinį klausiu savęs, kaip jis galėtų kvepėti? Pavyzdžiui, kas kartą išvydusi Jacques-Louis David tapytą Napoleono paveikslą, aš užuodžiu odekolono (eau de Cologne) aromatą (manau, šį aromatą dauguma gebės atkurti atmintyje). Kodėl? Nes tai buvo mėgiamiausi Napoleono kvepalai ir sklido legendos, kad per dieną sunaudodavo visą buteliuką (o gal ir daugiau) šio ,,stebuklingo” vandens. Taigi, manau, kad toks didingas paveikslas, neabejotinai turėtų iš toli kvepėti odekolono aštria gaiva.
Olfaktorinio meno legendinis klausimas, kuris vieniems kyla vos tik pradėjus meninių kvepalų temą, o kitiems net neateina į galvą, nes juk tai estetinis grožis. Tačiau, kaip gi yra su neskaniais ir smirdinčiais kvapais? Ar jie verti ir ar gali būti įtraukti į kvepalų kompozicijas? Kad rasti atsakymą į šį klausimą, kviečiu pažvelgti į Frans Snyders paveikslą ,,Žuvų pardavėjai prie prekystalio”. Taip, kaip turėjo kvepėti žuvų turgus XVII amžiuje, galime tik įsivaizduoti. Bet žuvies kioskuose tvyrantį kvapą tikrai žino kiekvienas bent kartą prieš Kalėdų šventes stovėjęs eilėje ir spėliojęs, ar dar silkės užteks? O Basanavičiaus alėjoje stintų šventė juntama visoje Palangoje. Taigi žuvies ir jūros kvapą galime užuosti kiekvienas savo atmintyje. O dar pridėkime čia pat dorojamą žuvį bei kitus jūros gyvius ir vienu įkvėpimu galėsime atsidurti XVII amžiaus žuvies turguje.
Dar vienas netikėtas olfaktorinio meno posūkis: kaip gali kvepėti spektaklis? Kauno valstybinio muzikinio teatro vestibiulyje, prieš legendinę Giuseppe Verdi operą ,,Traviata’’, galėjai užuosti kvepalus ,,La Traviata”. Tai aromatas, kuris “primena laikus, kai miestų pogrindžiuose savo kerus skleidė ugningosios kurtizanės, o slaptos ir svaiginančios meilės dramos audrino vaizduotę. Jausmus svaigina pudrinės jazmino natos, charakteringa itališkos bergamotės ir apelsino dėlionė. Madagaskaro vanilė, ambra bei turkiška rožė kurianti viliojančiai moterišką šleifą.” Prie viso pompastinio kostiumų reginio, įspūdingų balsų operos atlikimo, bei jausmingo siužeto, gali užuosti viliojantį kurtizanės aromatą. Vienu įkvėpimu gali pasipuošti ir kartu su kitais personažais kelti taurę linksmybių. Tai jau daugiau nei 3D kino teatro seansas. Tai vyšnia ant torto, kuri papildo bet kurios formos meno kūrinį.
Meninių kvepalų kūrimas, tai meno forma, tarsi kūryba vyktų papildomos erdvės suvokimo vienetais. Kūryba ir šis meno suvokimas sukuria tarsi 3D efektą, ir taip pradedame kitaip suvokti bei kitaip matyti, pajausti meno kūrinį. Kitaip tariant – kitaip gyvent pradedame. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai daug kas persikelia į virtualią erdvę, žmonės ieško naujų potyrių. Olfaktorinis menas gali virsti į naują meno bangos sritį, kurios poreikis gali išaugti su poreikiu patirti daugiau žmogiškų pojūčių. Ar taip ir bus, pamatysime (o gal jau reikėtų sakyti pajausime) ateityje. Tačiau, žinau viena – olfaktorinis menas mane pakvietė labiau tyrinėti meno kūrinius bei juos analizuoti per kitą suvokimo prizmę. Įkvėpiau meno, o tada menas įkvėpė mane. Gyvent kitaip pradėjau.